„Radijo stotelės” – tai nešiojami nešiojamieji radijo imtuvai, kurie naudoja radijo bangas belaidžiam ryšiui vienoje dažnių juostoje palaikyti. Pirmą kartą jas 1930 m. sukūrė kanadietis išradėjas Donaldas Higgsas ir nepriklausomai nuo jo amerikietis Alfredas Grossas. Iš pradžių jie buvo vadinami dvipusio ryšio radijo imtuvais arba paketų rinkiniais, bet, kadangi nuo telefonų jie skyrėsi tuo, kad vienu metu buvo galima ir vaikščioti, ir kalbėti, juos imta vadinti radijo imtuvais.
Kiekvienoje baterijomis maitinamoje ragelėje yra siųstuvas (kuris veikia ir kaip imtuvas), antena radijo bangoms siųsti ir priimti, garsiakalbis, kuris dažnai veikia ir kaip mikrofonas, ir mygtukas „push-to-talk„, kurį, kaip nekeista, paspaudus galima kalbėti.
Garsiakalbis ir mikrofonas veikia kaip domofono sistema. Kadangi garsiakalbiai ir mikrofonai turi iš esmės tas pačias sudedamąsias dalis – magnetą, vielos ritę ir iš popieriaus ar plastiko pagamintą kūgį garsui priimti arba generuoti – juos galima sujungti į vieną įrenginį, o elektros srovės kryptis lemia, kuriai funkcijai teikiama pirmenybė. Sudėtingesniuose modeliuose šios funkcijos yra atskiros.
Kaip radijo stotelė racija veikia?
Žmonės, bendraujantys radijo stotele, pirmiausia turi įsitikinti, kad jie naudojasi tuo pačiu kanalu arba dažnių juosta. Jų telefono rageliai yra nustatyti priimti, todėl mikrofonas-garsiakalbis yra nustatytas į garsiakalbį. Kai niekas nekalba, prietaisas tikriausiai transliuos statinį garsą, tarsi išjungtas radijo imtuvas. Kai kas nors nori kalbėti, tiesiog paspaudžia pokalbio mygtuką ir priverčia garsiakalbį persijungti į mikrofono funkciją, taip panaikindamas statinį garsą.
Kai jie kalba, jų žodžiai paverčiami radijo bangomis ir transliuojami iš anksto nustatytu kanalu. Radijo bangos priklauso elektromagnetiniam spektrui, todėl jos sklinda šviesos greičiu (186 000 mylių per sekundę) ir tarsi akimirksniu priimamos kitų telefonų, kur jos vėl paverčiamos vibracijomis arba svyruojančiomis elektros srovėmis, o kalbančiojo balsas transliuojamas per garsiakalbį.
Kai kalbėtojas baigia kalbėti, jis pasako „pabaiga”, kad praneštų klausytojui, jog baigė kalbėti, ir paleidžia pokalbio mygtuką, o jo ragelis grįžta į klausymosi režimą.
Pokalbių radijo imtuvas yra dvipusis radijo imtuvas, t. y., kitaip nei įprastas radijo imtuvas, juo galima ir siųsti, ir priimti informaciją. Kadangi abiem funkcijoms naudojamas tas pats kanalas, tai reiškia, kad vienu metu gali kalbėti tik vienas asmuo.
Kad būtų išvengta kitų dvipusio radijo ryšio naudotojų trukdžių, dauguma šiuolaikinių sistemų leidžia naudotis keliais kanalais. Kad tai būtų galima padaryti, radijo siųstuvas turi gebėti generuoti skirtingų dažnių bangas.
Kas naudoja radijo stoteles?
Pokalbių racijos vis dar plačiai naudojamos įvairiose organizacijose ir pramonės šakose, kur reikalingas momentinis ir grupinis bendravimas. Tai – avarinės tarnybos, saugos tarnybos, kariuomenė ir transporto pramonė. Jos taip pat naudojamos statybose, viešbučiuose, gamyboje ir daugelyje kitų sektorių.
Dėl to, kad jie yra patvarūs ir lengvai naudojami, jie taip pat labai populiarūs šeimose. Vaikai mėgsta jais naudotis iškylaudami, o tėvams puikiai tinka palaikyti ryšį su vaikais, pavyzdžiui, atostogaujant kempinge.
Kaip veikia „Radijo stotelės” / dvipusis radijas
Radistai negroja muzikos, nerašo tekstinių pranešimų, nesinaudoja socialine žiniasklaida ir nefotografuoja, tačiau jie vis tiek yra pranašesni, kai reikia bendrauti vietovėse, kuriose nėra mobiliojo ryšio ar GPS signalo. Taip yra todėl, kad jos veikia vieno dažnio belaidžio ryšio signalais, o tai reiškia, kad ne viskas bus prarasta, jei atsidursite ne įprastame kelyje. Šios rankinės radijo stotelės yra kompaktiškos, tačiau jose yra garsiakalbis ir mikrofonas, todėl jas labai paprasta naudoti.