Istorija yra geras mokytojas.
Jei atkreiptume į ją dėmesį, ji mums primena, kad populiacijos per naktį netampa siaubingos, kad tautos neatsisako žmonijos per vieną akimirką, kad kartų žmogaus žiaurumai nesusidaro akimirksniu ar vakuume.
Įmonių liga niekada nėra staigi.
Visada yra lėtas, apgalvotas, beveik nepastebimas modelis:
Žmonių metamorfozė prasideda nuo oportunistinio lyderio, kuris supranta ginkluotos baimės galią, kuris maitina juos pastovia dieta juos siaubiančiais dalykais: klaidinga informacija, netikros ekstremalios situacijos ir apgaulingas melas – visa tai skirta sukurti skubą jose ir priversti jie jaučiasi beviltiškai užpulti.
Šiems emociškai pažeidžiamiems žmonėms jis sukuria būtiną priešą; kėsinanti grėsmė apčiuopiamai įkūnyti košmarus, kuriuos jie sukėlė savo galvose – prieš ką kariauti, atimti savo šalį – nuo kurio jis gali išgelbėti.
Manipuliatorius pradeda dehumanizuoti ir šmeižti šią grupę, kalbėdamas kitomis kalbomis, laikydamasis vis daugiau šaržuotų stereotipų, pateikdamas fiktyvią statistiką, pagamintas istorijas ir redaguotas naujienas; tapydami žmonių paveikslą, jie pradeda matyti mažiau nei žmonės.
Galiausiai, be teroro, netiesos ir vaiduoklių istorijų, jie valdo didžiausią ginklą, kurį žmonės turi sisteminės diskriminacijos arsenale: religiją. Jie naudojasi tikėjimu, kad iš tikrųjų priverstų tuos, kuriais manipuliuoja, tikėti, kad jų misija yra ne tik svarbi ar teisinga, bet ir šventa – kad jie yra paklusnūs Dievui, naikindami žmones.
Esant siautulingam, amžinai terorizuojamam teisingumui, jie pradeda leisti viską. Jie pradeda pateisinti visas žiaurumo manieras, atsisakymą rūpintis, visus smurto veiksmus, nes jie valo ir saugo savo dieviškai kuruotą šalį.
Kai tai atsitiks; kai paprasti, racionalūs, padorūs, net gailestingi žmonės pradeda prarasti savo sugebėjimą matyti žmoniją priešais save – jau per vėlu padėti jiems aiškiai matyti.
Taip vyksta holokaustai ir genocidai.
Čia auga istoriniai nacionaliniai piktybiniai navikai.
Tai yra pirmieji žingsniai keliu, kuris pradžioje atrodo neįsivaizduojamas.
Amerika turi klausytis Istorijos.
Ji mus perspėja, kad esame laisvo kritimo praraja.
Dabar negalime sau leisti eiti miegoti.
Turime pažadinti save.
Niekas nesako, kad Amerika yra netoliese, kur Vokietija buvo Hitlerio galybės viršūnėje, tačiau Vokietija taip pat ne visada buvo, ir tai yra esmė.
Tam siaubingam virsmui (kaip ir tiek daug anksčiau) reikėjo tikslinės propagandos, netikros naujienų srautų, dehumanizuojančios vadovybės retorikos, neinformuoto elektorato, religinio pateisinimo – ir marginalizuotų gyventojų, kurie galėtų būti pagrindinis šventojo karo taškas.
Būtų visiškai neatsakinga ir beatodairiškai teigti, kad Alabama 2019 m. Yra Berlynas 1941 m., Bet tai gali būti Berlynas 1930 m.
Mes turime visus ingredientus, norėdami atsisakyti geriausio savęs ir tapti kažkuo siaubingu, ką istorija užfiksuoja kaip dar vieną šokiruojančią centro nesėkmę.
Tai nėra užmiršta išvada, kad Amerika gali pagimdyti ką nors tokio tragiško ir liguisto, kokį matėme, tačiau mes esame kvaili ir arogantiški, jei netikime, kad esame pajėgūs, arba kad jau nematome įspėjamųjų fanatizmo ženklų ir išankstinis nusistatymas. Mes jau turime poliarizuotą politiką, bendrininkavusią Bažnyčią, netikrų naujienų srautą ir lyderystę, kuri mielai palaikys neapykantos liepsnas, kad išlaikytume valdžią.
Kyla klausimas, ar turime pakankamai gerų žmonių, kurie nori atsitraukti ir judėti kartu politikos ir religijos, rasės ir tautos kilmės ir orientacijos kryptimis – ir deklaruoti savo tarpusavio priklausomybę.
Ar turime noro ir energijos, ir darbštumo bei drąsos sujungti savo skirtingus balsus į vieną vienintelį chorą, kuris atsisako nustoti garsiai dainuoti laisvės dainas visiems?
Ar atsisakysime toleruoti neteisybę vardan tautinės didybės ar dieviškos valios; aiškiai atmesti ir priešintis žmonių vertės ir žmoniškumo paneigimams, net jei tai vyksta iš mūsų partijos, bažnyčios ar mūsų šeimų.
Ir turbūt visų pirma, ar turime nuolankumo neįsivaizduoti, kad esame per daug protingi ar dvasingi ar informuoti, kad netaptume tokie nekenčiami, kaip matėme, kaip kiti žmonės tampa?
Tebūnie mes patys geriausi aš šią akimirką, kad Istorija vieną dieną pasakotų mūsų istoriją kaip apie padorumą ir laisvę, atjautą, lygybę ir žmoniją.