Mūsų proto akimis, žiemos peizažas yra stebuklinga nesugadinto sniego ir dangaus dangaus scena. Ši stebuklų žiemos versija yra šiek tiek svajonė, tačiau kai „orų dievai“ nusiteikę palankiai, tokios fantazijos išsipildo ir mes galime mėgautis įspūdinga fotografija. Apdulkėjus baltiems daiktams įprasti peizažai virsta nepaprasto grožio daiktais, pridedant dar vieną įdomų scenų sluoksnį, kurį kitu atveju galime praleisti pro šalį. Dažnai laikinas sniego pobūdis sukuria papildomą būtinybę paaukoti šilumą, išbristi į kaimą ir pradėti šaudyti.
Pabusti prie šviežio sniego yra tarsi pabusti Kalėdų rytą vaikystėje, kur pasaulis yra ypatinga vieta, pilna naujų ir įdomių dalykų, kurių kiekvienas siekia dėmesio. Tačiau sniego danga nėra vienintelis puikių nuotraukų ingredientas, o įsimintiniems vaizdams sukurti reikalingi tie patys pagrindiniai fotografavimo principai: gera tema, gera kompozicija ir geras apšvietimas. Tai gali pasirodyti akivaizdu, bet jei esate kažkas panašaus į mane, labai lengva apimti sniego pakrauto kraštovaizdžio grožio ir pradėti rinktis fotografuoti. Todėl reikia tam tikros perspektyvos, kad sutelktume protą ir ieškotume tinkamo subjekto, kuris atitiktų sąlygas.
Žiemos orai būna įvairūs, ir kai kurie yra geresni nei kiti tam tikrų rūšių kraštovaizdžio vaizdams. Gaivus sniegas ir giedras mėlynas dangus gali nukreipti jus link plataus kampo vaizdo, o esant debesuotoms sąlygoms reikės kitokio požiūrio ir griežtesnės kompozicijos. Žiemos peizažai, žinoma, neapsiriboja sniego vaizdais, nes šaltesni mėnesiai taip pat suteikia šalčio perspektyvą, kuri gali būti dar geresnė alternatyva. Rūkas ir rūkas taip pat yra žiemos bruožas, ir šie orų reiškiniai panašiai radikaliai keičia kraštovaizdį, supaprastina ypatybes ir leidžia kurti daugiau minimalistinių vaizdų.
Žiemos saulė yra ypatinga, skleidžianti gražią žemo kampo šviesą per kraštovaizdį, akcentuojanti šešėlius ir atskleidžianti formą bei formą, suteikianti vaizdams trimatį vaizdą. Paprastai tam tinka šoninis apšvietimas. Kitas žemos kampinės saulės privalumas yra tas, kad šviesa turi praleisti daugiau žemės atmosferos. Tai filtruoja mėlyną šviesą, suteikdama „baltam“ sniegui ar šalčiui šiltesnį toną, puikiai pagardindama šaltesnius šešėlių atspalvius.
Nors mes dažnai trokštame ryškios saulės, apsiniaukusios sąlygos yra vienodai naudingos žiemos peizažams, sumažinant kontrastą ir sukuriant subtilią, švelnesnę šviesą. Labiau veikia intymesni peizažai, kuriuose nėra dangaus. Tokio pobūdžio scenose dažniausiai trūksta ryškių spalvų, todėl jos tampa idealiomis kandidatėmis į juodai baltą. Stiprios kompozicijos, kuriose yra daugybė tonų, padeda sukurti ryškius monochromatinius vaizdus. Abstraktūs vaizdai, kurie remiasi forma, forma, tekstūra ir šešėliu, taip pat gali būti labai veiksmingi, suteikiant paslapties ir intrigos jausmą.
Tolesnis skaitymas: „Juodai baltos kraštovaizdžio fotografijos įvaldymas“
Neuždengtas sniegas yra puiki tuščia drobė, sukurianti labai paprastas kompozicijas, kuriose yra vienas židinio taškas, pavyzdžiui, medis. Apniukusiomis sąlygomis sniegas gali būti visiškai beprasmis, tačiau tai idealiai tinka vaizdams, turintiems daug neigiamos erdvės, kai pagrindinis židinio taškas yra gana mažas kadre, arba švariam baltam fonui be jokių trukdžių. Ir atvirkščiai, kai sniegą apšviečia tiesioginiai saulės spinduliai, šviesos ir šešėlio žaismas atskleidžia sniego kontūrus ir bangas. Šios linijos ir formos gali sudaryti fotografijos pagrindą arba kaip abstrakčią interpretaciją, arba kaip pirmojo plano susidomėjimą kitu kraštovaizdžio bruožu.
Sniego ar šalnų apaugę medžiai puikiai atrodo, kai fotografuojami kaip platesnio kraštovaizdžio dalis arba atskirai nuo mėlyno dangaus ar trapiai baltos fono. Woodland interjeras siūlo laukiamą alternatyvą miglotomis sąlygomis, kai plikos medžių skeleto formos gali būti nušautos kaip tonų nuosmukis, kai jos išnyksta atstumu. Melsvą dangų iš miško dangos galima nufotografuoti iš apačios su kraštutiniu plačiakampiu objektyvu, kad būtų vaizduojamos susiliejančios šakos, apipintos rimo šalčiu ar sniegu. Tai geriausia padaryti vidurdienį, kai saulė yra aukščiausia, kad šakos būtų tolygiau apšviestos iš viršaus.
Šalta žiemos temperatūra taip pat skelbia šalčio ir ledo perspektyvas, kurios suteikia daugybę fotografavimo galimybių. Kūčių šalnos, apėmusios visus stiebus, šakeles ir šakas saldžioje ledo kristalų dangoje, yra puikus vaizdas, dažnai atsirandantis po rūko ar rūko laikotarpio, kai ore yra daug drėgmės. Drėgnos įdubos, upės, ežerai ir kiti vidaus vandens keliai žiemą dažnai būna apnešami rūkais, todėl susidaro įdomių vaizdų su papildomu pranašumu, kad šiose vietovėse greičiausiai šerkšnas atsiras, kai giedromis ramiomis naktimis temperatūra nukris žemiau nulio.
Šios vis dar šaltos sąlygos taip pat leidžia ledui kauptis aplink vandens telkinius, sukuriant įdomias formas ir modelius, kuriuos galima panaudoti kaip pirmą planą dominantį objektą arba kaip atskirą dalyką. Nuoseklios naktys ir dienos, einančios po šalčio, tirpimo modelio, aplink ežerus sukuria sluoksnius ir ledo šukes, kur švelnus vandens judesys stumia ir traukia fragmentus į sutrūkusią sušalusią skulptūrą. Šie į stiklą panašūs ledo fragmentai atspindi ant jų krintančią šviesą, kuri atrodo mėlyna, kai metama šešėlyje, bet paverčiama putojančiu auksu, kai ją apšviečia žema žiemos saulė.
Vienas iš iššūkių šaudant sniegui, ledui ir rūkui yra teisinga ekspozicija. Atsižvelgiant į tai, kaip matuojate skaitiklį, labai lengva sudeginti baltymus arba per mažai fotografuoti. Nukreipus daugumą fotoaparatų į daugiausia baltą ar blyškią sceną, bus per mažai eksponuota (per tamsi) nuotrauka. Taip yra todėl, kad fotoaparatas yra užprogramuotas matuoti viską taip, lyg būtų vidutinio tono, todėl baltas sniegas dažnai gali tapti pilkas! Norint tai įveikti naudojant vieną iš automatinio matavimo režimų, pvz., Diafragmos prioritetą (Av), būtina pasirinkti tam tikrą ekspozicijos kompensavimą; paprastai reikia nuo +1 iki +2 sustojimų, norint teisingai apnuoginti baltymus. Tai galima lengvai patikrinti peržiūrėjus histogramą, atlikus kadrą. Grafikas turėtų būti neobjektyvus histogramos dešinėje, rodantis blyškesnių tonų vyravimą. Idealiu atveju grafikas turėtų būti labai arti, bet neliesti dešinės pusės, kad neprarastumėte detalių ryškiausioje nuotraukos vietoje.
Alternatyvi ir, be abejo, patikimesnė technika, užtikrinanti tikslią ekspoziciją, yra fotografuoti rankiniu režimu ir fotografuojamoje scenoje rasti vidutinį toną, iš kurio būtų galima nuskaityti taškinį skaitiklį. Tai geriausia padaryti pirmiausia nustatant norimą diafragmą ir tada pakeičiant užrakto greitį, kol ekspozicijos indikatoriaus juosta sutaps su skalės viduryje esančiu „0“. Tada šį rodmenį galima tiksliai nufotografuoti snieguotoje ar ūkanotoje scenoje, užtikrinant, kad šviesa išliktų pastovi. Vis dėlto tai yra gera idėja, jei norite patikrinti, ar histogramoje grafikas yra nukreiptas į dešinę, bet nėra nudegimų. Taip pat naudinga įjungti fotoaparato „Highlight alert“ įspėjimą, nes tai suteikia vizualią nuorodą, jei baltos spalvos sudegė (juoda arba raudona mirksinčios zonos peržiūrint vaizdą). Tokiu atveju turėsite patamsinti vaizdą, sutrumpindami ekspozicijos laiką (ty naudokite didesnį užrakto greitį) arba surinkite tam tikrą atėmus ekspozicijos kompensaciją.
Žiema, galbūt labiau nei bet kuris kitas sezonas, suteikia didesnę ekstremalių orų galimybę ir galimybę sukurti unikalius vaizdus. Užšalimo sąlygos, rūkas, šalnos ir sniegas važinėjantiems gali būti netinkama, tačiau aš ir beveik visi ten esantys kraštovaizdžio fotografai džiaugsimės. Atsinešk!